SENOJI PALANGA
Senoji Palanga

Kada ir prieš kiek metų reikėtų ieškoti Palangos miesto šaknų? Nuolatiniam ir pastoviam gyvenimui Palangos apylinkėse sąlygos žmonėms apsigyventi susidarė apie 2500 m. pr. m. e. (archeologai šį laikotarpį vadina vėlyvuoju neolitu, o žmones priskiria Narvos kultūrai). Palangos ir aplinkinių sričių gyventojai buvo žvejai, medžiojo aplink esančius gyvūnus. Klimatinės sąlygos buvo gana palankios.

Kaip gyveno praeities žmonės, kuo vertėsi ir kokius papročius palaikė yra žinoma iš nuodugnių Šventosios gyvenviečių tyrimų, kurių iniciatore buvo habil. dr. Ramutė Rimantienė. Pirmieji gyvenvietės pėdsakai (apdirbti ir šlifuoti gyvulių kaulai, raginiai puošti kirveliai, neapdoroto gintaro gabalai, vienas įtveriamas akmeninis kirvukas, kaulinis puoštas strėlės antgalis) pačioje Palangoje yra datuojami III tūkst. pr. m. e. Klimatas buvo sausas ir šiltas, o Baltijos jūros vandens lygis žemesnis už dabartinį. Remiantis ištirtomis analogijomis ir R. Rimantienės rekonstrukcijomis, Šventojoje akmens amžiuje žmonės namus statė virš žemės, jie buvo keturkampiai, platūs, žemi ir dengti nendrėmis arba medžio luobu, namų sienos darytos iš karčių, apipintų šakomis. Židiniai būdavo įtaisomi nedidelėse, žemėje iškastose duobutėse. Gultai, spėjama, buvo gaminami iš pintų demblių ir kailių. Manoma, jog panašiuose būstuose galėjo gyventi ir Palangos akmens amžiaus žmonės.

Pamažu kilo vandens lygis, klimatas darėsi drėgnesnis ir vėsesnis. Žmonės turėjo keltis į aukštesnes vietas, esančias toliau nuo jūros. Turėjo praeiti maždaug tūkstantis metų, kad žmonės grįžtų prie naujų pajūrio ežerėlių ir lagūnų. Archeologai čia jau išskiria vėlyvojo neolito Pamarių kultūrą. Klimatas vėl pradėjo šilti ir sausėti. Pagrindiniu verslu išlieka žvejyba, tačiau medžioti jau ir miško žvėrys – šernai, briedžiai, taurai. Verta pažymėti, kad šiuo laikotarpiu Šventojoje pasirodė ir pirmieji javai – aptiktos kanapių ir sorų sėklos.

Žalvario amžiaus (XX-V a. pr. m. e.) pradžioje pakilo jūros vandens lygis ir netoli vandens gyvenę žmonės buvo priversti trauktis į sausumą. Tuo metu Palangoje gyvenę žmonės buvo pasistatę namus jūrinėje terasoje, kuri šiandien virš vandens yra iškilusi apie 15 m. Šio laikotarpio radinių yra aptikta tiriant senovinę gyvenvietę buvusioje hipodromo aikštelėje prie Vytauto gatvės. Kultūriniame sluoksnyje rastos stulpinio pastato liekanos, akmeninio kirvuko su pragręžta skylute nuolauža, titnago skeveldros, puodo šukių lygiu paviršiumi, o žalvarinių dirbinių, deja, iš šio laikotarpio Palangos apylinkių labai negausu. Žalvaris vis dar buvo retas ir brangus metalas, taigi dauguma įrankių vis dar buvo gaminami iš akmens bei rago ir buvo plačiai naudojami dar ir geležies amžiaus pradžioje, maždaug iki 500 m. pr. m. e. pradžios. Taigi galima tik daryti prielaidą, jog Palangoje gyveno žmonės, kadangi yra aptinkama ir žalvario, ir senojo geležies amžiaus gyvenviečių liekanų.

I-IV a. apima archeologų taip vadinamą senąjį geležies amžių. Būtent šiuo laikotarpiu jau pradėta gaminti geležį iš vietinės balų rūdos ir geležiniai įrankiai ir ginklai ėmė vyrauti visos Lietuvos teritorijos gyventojų buityje. Baltijos aikštėje, prie Rąžės upelio, buvo aptikti kapai, skiriami senajam geležies amžiui. Dr. Jono Šliūpo senienų kolekcija būtent iš čia ir pasipildė keliomis dešimtimis senovinių radinių. Plačiau šiais kapais archeologai susidomėjo 1961 m. ir čia buvo atkasta 20 kapų. Tyrimų metu nustatyta, kad aplink mirusiuosius, palaidotus kalvelėje, buvo dedami akmenų vainikai, o kaulai ir mediniai karstai pajūrio smėlyje jau buvo sudūlėję, tad apie vyrų ir moterų kapus buvo sprendžiama iš į kapą įdėtų įkapių, kurias pagrinde dėdavo galvūgalyje. Bendra visiems kapams įkapė – nedidelis molinis puodelis, kai kurie papuošalai, viena ar keletas monetų. Vyrų kapuose buvo rasti dalgiai, įmoviniai kirviai bei galąstuvai. Laidojant karį, jam šalia kūno būdavo padedama ietis geležiniu smaigaliu, kartais net medinis skydas su geležiniu antskydžiu. Moterų kapai pasižymėjo versptukais, ylomis. Vienas kapas priskiriamas palaidojimui su žirgu – tai – reta įkapė pajūrio kapuose. Jis buvo pažabotas ir papuoštas žalvariniais papuošalais. Kapų datavimui padėjo kapuose rastos monetos. Viso kapuose ir atsitiktinai buvo rastos 27 monetos. Ankstyviausia moneta skiriama 138-249 m. – Antonijui Pijui ir Pilypo Sūnui. Taigi kapai, remiantis monetomis, yra datuojami II a. pab. – III a. (senuoju geležies amžiumi).

Maždaug to paties laikmečio gyvenvietė buvo aptikta 1988-1989 m. kelio Klaipėda-Liepoja pakraštyje. Gyvenvietėje buvo aptiktos didžiulio stulpinės konstrukcijos pastato liekanos, kurio stulpai į žemę buvo įkasti apie 0,5 m ir paremti smulkiais akmenimis. Panašus statybos būdas mūsų pajūryje tuo metu dar nebuvo žinomas. Iš radinių minėtinos keletas puodų šukių, skirtinų kruopėtos keramikos tipui ir datuojamų pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Baltijos pajūrio gintaras nuo seno viliojo romėnų pirklius ir jie į mūsų pajūrį atsigabendavo bronzinių ir sidabrinių monetų, įvairių prabangių dirbinių (segių, emaliuotų papuošalų, stiklo ir emalio karolių) ir juos keisdavo į Baltijos auksą. Čia verta išskirti Šernuose (Klaipėdos raj.) rastą bronzinę Sirijos dievo Kaananito skulptūrėlę. Kodėl gintaras taip viliojo tolimųjų kraštų gyventojus, galima spėti iš turimų išlikusių legendų, bylojančių apie gintarą kaip į Eridano upę Dzeuso nutrenkto Faetono seserų ašaras, mitinių Indijos paukščių ašaras, jis matytas ir kaip sukietėjęs lūšies šlapimas ar Saulės spindulių rasa.

Jog mūsų protėviai baltai gintaro nevertino, patvirtina ir archeologai – tolyn nuo jūros I-IV a. Lietuvos kapinynuose gintaro žymiai mažėja, jis retas net turtinguose kapuose. Galima teigti, kad gintaras buvo renkamas pardavimui, o jo prekybą monopolizavo pajūrio gyventojai.

Visas pajūris III a. buvo tankiai apgyvendintas, daugiausiai gyvenviečių buvo susitelkę Palangos-Kretingos apylinkėse vos 2-3 km atstumu. Nuo III a. pabaigos gyvenviečių skaičius ėmė mažėti – žmonės kėlėsi iš pajūrio. Kai kurie tyrėjai tai sieja su gepidų migracija iš Gotlando salos. Mokslininkai sutaria, jog kuršiai su savita kultūra formavosi VI a., tačiau kaip tai vyko, iki šiol aiškių duomenų nėra.

Yra keletas Palangos vardo kilmės versijų. Anot XIX a. istoriko Teodoro Narbuto, Palangos vardas reiškia išsireiškimą „prie uosto“. M. Balinskis šį vietovardį sieja su žodžiu „langas“. Su tuo sietųsi ir aiškinimai, jog čia „kadaise bangos skalavusios namų palanges“. Kalbininkai Palangos vardą sieja su upių vardais. Taipogi pripažįstama, kad vandenvardžiai, turintys šaknį „-lang“ yra kuršiškos kilmės.

Nuo V-VI a. žmonės įsikuria Palangos miesto pietinėje dalyje, Rąžės upelio kairiajame krante, Birutės kalno papėdėje ir Žemaičių kalnelyje. Šis laikotarpis išsiskiria pirmaisiais žmonių gyvenimo pėdsakais Birutės kalne, kurio papėdėje nuo IX a. įsikūrė prekybinė gyvenvietė. X-XII a. Palanga jau tapo prekybiniu centru, susidedančiu iš 4 gyvenviečių. To meto centras turėjo visus prekybiniams centrams būdingus ankstyvųjų miestų bruožus – išvystytą tolimąją prekybą, centre apsigyvenusius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį bei aplink centrą esančius sutvirtinimus pirklių ir gyventojų turtui apsaugoti.

1161 birželio 15 d. galima laikyti legendine Palangos miesto vardo paminėjimo data, kai Palangoje buvo įkurtas vyskupijos centras. „Pirmasis Kuršo vyskupijos bažnyčios fundatorius buvo Danijos karalius Abelis, garsaus ir galingo Danijos karaliaus Voldemaro, vadinamo Didžiuoju, sūnus. Jis būtent tūkstantis šimtas šešiasdešimt pirmaisiais metais atvyko su daugybe kovotojų ir gausybe laivų ir apsupo Palangą bei apgulė pilį ir ją užėmė Šv. Vito kankinio dieną. O kitą, Šv. Jono Krikštytojo, dieną susikovė su kuršiais ir iškovojo šlovingą pergalę, o iš jų buvo nukauti trys tūkstančiai, kiti pabėgo“. Deja, informacija imta iš 1431 m. šaltinio taigi laikyti ją autentiška būtų per drąsu.

1253 m. balandžio 5 d. Palangos vardas yra minimas Vokiečių ordino šaltiniuose. Tai – tikrinis Palangos vardo paminėjimas, kai Rygos vyskupo akte yra užfiksuojamas Kuršo žemių pasidalinimas tarp Rygos vyskupo ir Livonijos ordino. Būtent šiame akte Palangos vardas matomas neužstatytų Mėguvos žemės vietovių sąraše.

XIV a. vidurys – tai Birutės gyvenimo Palangoje laikotarpis. Bychovo kronikoje fiksuojama kunigaikščio Algirdo ir Palangos Birutės legenda: „Ir valdant Kęstučiui Trakuose ir Žemaitijoje išgirdo jis esant Palangoje merginą, vardu Birutė, kuri pagal pagonišką paprotį pasižadėjo išsaugoti savo skaistumą saviems dievams ir pati buvo laikoma žmonių dievaite. Ir atvyko Kęstutis pats, ir patiko didžiajam kunigaikščiui mergina, kadangi ji buvo graži ir protinga, ir prašė jos tapti jo žmona. O ji nenorėjo sutikti ir atsakė jam, kadangi „saviems dievams aš paskyriau savo skaistybę iki gyvenimo pabaigos“. Bet kunigaikštis Kęstutis ją jėga išsivežė iš tos vietos ir atsivežė su didžiulėmis iškilmėmis į savo sostinę, į Trakus... ir paėmė tąją Birutę sau į žmonas“.

Anot archeologo V. Žulkaus atliktų tyrimų Birutės kalne išvadų, Palanga XIV a. pirmoje pusėje išgyveno klestėjimo laikotarpį. Remiantis tyrimų informacija, pilis ir alkas Birutės kalne stovėję jau X-XIII a. Pati Birutė šventą ugnį čia kūrenusi XIV a. viduryje. Birutės kalno šventykla, siejama jau su paleoastronomine observatorija, gyvavo XIV a. pab. – XV a. pr. Žyniai, remdamiesi dangaus šviesulių padėtimi, nustatydavo švenčių datas, per kurias būdavo garbinami atitinkami dievai ar dievybės.

Deja, Palangos klestėjimas truko neilgai. Žvelgiant į XIV a. (1372 m.) rašytinius šaltinius, matyti, kad Palanga, kaip ir didžioji dalis Žemaitijos, tapo „niekieno žeme“.

Politinė Palangos padėtis liko neapibrėžta iki Žalgirio mūšio, 1410 m. Po šios datos Palanga su visa Žemaitija priklausė Lietuvai de facto, o de jure šis kraštas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atiteko tik po 1422 m. Melno taikos sutarties su Ordinu sudarymo, kai Palanga buvo vienintelis lietuvių priėjimas prie Baltijos jūros. 1435 12 31 Palanga Bresto taikos sutartimi visiems laikams atitenka Lietuvai.

Pasibaigus karams su kryžiuočiais, Lietuvos pajūris buvo labai ištuštėjęs, vietomis net negyvenamas. XV a. prasidėjo naujasis šių sričių apgyvendinimas, kurio organizavimo ėmėsi garsi ir įtakinga lietuvių giminė – Kęsgailos. Beveik visas įkurtasis Palangos valsčius (seniūnija) sudarė vieną didžiulę valdą, priklausiusią valdovui, o joje gyveno seniūnui ir administracijai pavaldūs valstiečiai ir miestelėnai. XVI a. viduryje Palangos valsčiuje gyveno 1500-1750 žmonių, kurie buvo valdomi tiesiogiai iš Palangos dvaro, stovėjusio netoli jūros. XVII a. šį dvarą ėmė pustyti smėlis ir 1639 m. jis buvo perkeltas į kitą teritoriją.

XVI a. II pusėje Palangoje jau būta karčemų, kurios dažniausiai priklausiusios žydams. Taipogi čia jau būta ir valstybinės institucijos – muitinės, kurią vienu metu (1555 m.) nuomavęsis žydas Feliksas. Pats Palangos miestelis gyvavo be steigimo dokumentų ir privilegijos.

1655 m. vasarą švedams įsiveržus į Lietuvą, savo įgulą jie įkurdino Palangoje, tačiau pagrindines jėgas visgi telkė Šventojoje, kur statė įtvirtinimus, nes tikėjosi Kuršo užpuolimo iš Prūsijos pusės. Tuo tarpu pačioje Palangoje gyveno vos keletas švedų karių. Švedai iš Lietuvos pasitraukė po metų, 1656 m. birželio mėnesį.

Ypač sunkus Palangai buvo XVIII a. pirmasis dešimtmetis – tai Šiaurės karo, vidaus kovų ir maro laikotarpis. Faktas, jog prie Palangos dažna buvo tiek sava, tiek svetima kariuomenės, užtikrino didelius nuostolius vietiniams gyventojams. Po visų minėtų nelaimių ir ligų, tiek Palangai, tiek Šventajai teko kurtis iš naujo.

Apibendrinant, remiantis šaltinių duomenimis, teigti, jog Palanga ir Šventoji XVI a. pradžioje ar vėliau jau buvo miesteliai, būtų per drąsu. Palanga miesteliu vadinama tik 1547 m. šaltiniuose (suprantama, Palangos virsmas miesteliu įvyko ne iškart). Palanga jau tapo Žemaitijos administracinio vieneto valsčiaus centru. Tolimesnė Palangos istorija iki XVIII a. pabaigos Atkuriama tik epizodiškai, kadangi trūksta to laikmečio šaltinių, susijusių su Palanga.

Savo teisinę padėtį Palanga susitvarkė 1600 ir 1639 m. ir šiuo metu priimta tvarka, nors Palangai teko išgyventi dar daug pakilimų ir nuosmukių, nesikeitė iki XVIII a. pabaigos. 1819 m. Palanga prijungiama prie Kuršo gubernijos, o 1824 m. ją nusiperka grafas Mykolas Tiškevičius.

 

Naudota literatūra:

  • Autorių kolektyvas (sud. V. Žulkus), Palangos istorija, Klaipėda, 1999.

Kontaktai

Palangos kurorto muziejus
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Įmonės kodas 303156776    

Birutės al. 34 a, LT–00135 Palanga
Tel. 8 460 57216
El. paštas kurortomuziejus@gmail.com

Administracija dirba

Pirmadieniais – ketvirtadieniais 8.00–17.00 val.
Penktadieniais 8.00–15.45 val.
Valstybinių švenčių išvakarėse dirba viena valanda trumpiau.

Duomenys kaupiami ir saugojami Juridinių asmenų registre, kodas 303156776, Steigėjas Palangos miesto savivaldybė  www.palanga.lt

Palangos kurorto muziejus
Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas seo paslaugos optimizavimas